Dienynas


Pamokų laikas

    1 pamoka 8.30 - 9.15
    2 pamoka 9.25 - 10.10
    3 pamoka 10.20 - 11.05
    4 pamoka 11.25 - 12.10
    5 pamoka 12.30 - 13.15
    6 pamoka 13.25 - 14.10
    7 pamoka 14.20 - 15.05

Pavėžėjimas



Valgiaraščiai



Partneriai







Statistika

Skaitliukas.eu - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Turmantas... įrašytas mūsų širdyse

Turmantas – šis vietovardis įrašytas mūsų širdyse – mokyklai dovanoti gražiausi ir kūrybingiausi metai.
Nuotrauka – tai langas į istoriją, per kurį mes norėjome pamatyti senąjį Turmantą. Mūsų šaltiniai – liudininkų prisiminimai ir nuotraukos bei dokumentai. Dėmesio centre – paprastas žmogus. Neakcentuojame regalijų, profesijų, nuopelnų, nes 21-ajame amžiuje dažnai pamirštami humanizmo dėsniai: žmogiškumas, dorovingumas, paprastumas. Liūdna stebėti, kad meldžiamasi pareigoms, numenkinant žmogaus asmenybę. Žmogus - reikšmingiausia visatos ląstelė, nes humanizmo vertybės – pagrindinis visuomenės klestėjimo kriterijus.
Į nuotraukų rinkimo akciją mes įsitraukėme kaip mokytojos: rinkome svetimas istorijas, kurios suvirpino mūsų sielas. Ir supratome, kad tai MŪSŲ – MŪSŲ ŠALIES ISTORIJA.
Kai žmonės nesidomi savo praeitimi – nebelieka nieko. Radome pusę nuotraukos... Tik pusę... Nesugebėta išsaugoti. Pavyko sužinoti, kad jis buvo padorus valstietis, darbštus, išaugino 5 vaikus, pasistatė namą. Pirmasis pasaulinis karas privertė jo šeimą pasitraukti iš Turmanto, o sugrįžus - namų jau neberado. Sunkus darbas, išgyvenimai nualino jo sveikatą – mirė anksti. Likimas nesuteikė šanso pamatyti anūkų. Ta likusi nuotraukos dalis irgi būtų prarasta – ir apie jo egzistavimą proanūkiai niekada nebesužinotų. Todėl reikia saugoti tai, iš kur mes esame kilę. Tik gerbdami savo šeimos pradą, išsaugosime savo krašto, savo šalies istoriją.
Gyvenimas trumpas. Mes džiaugiamės vaikyste, būdami vaikais ir anūkais, spėjame tapti tėvais, tačiau su proseneliais dauguma prasilenkiame Laike – tarp Gyvenimo ir Mirties..
Mūsų pareiga – išsaugoti protėvių atminimą, nes esame jų palikuonys. Su kiekvienu išeina dalis mūsų krašto istorijos. Valstybinėse istitucijose Turmanto archyvų nėra. Jų sunaikinimas nulėmė Turmanto bendruomenės istorijos praradimą.
Dėl Pirmojo pasaulinio karo vaizdų autorystės kreipėmės į Vokietijos ambasadą, Berlyno istorijos muziejų, į Vokiečių karo kapus prižiūrinčią organizaciją.
Labai nrėjome išvysti Turmanto štetlą. Mūsų duomenimis, iki karo žydų bendruomenė buvo gausi, tačiau oficialiuose dokumentuose to nėra užfiksuota. Tik turmantiškio asmeniniame archyve mes regime žydiškas pavardes, kurios patvirtina apie diasporą. Išlikusių dokumentų – nuomos sutarčių, skolos lapo dėka, ryškėja Turmanto gyventojų vaizdas: negirdėtos pavardės, žmonių užsiėmimai. Gyventojų surašymo dokumentuose po karo – žydų bendruomenė nebeegzistavo.
Apsilankėme 3 archyvuose, aplankėme 40 šeimų, surinkome virš 10000 nuotraukų, dokumentų. Į mūsų knygą pateko 271 nuotrauka, 72 dokumentai.
Darbą perskaitė ir parašė atsiliepimus: habilituota socialinių mokslų daktarė, Profesorė Ona VOVERIENĖ; istorijos mokslų daktaras Arvydas ANUŠAUSKAS; Zarasų parapijos klebonas kunigas dekanas Vydas JUŠKĖNAS.
Profesorius, filosofijos mokslų daktaras Harold KASIMOV, kilęs iš Turmanto ir vienintelis išlikęs žydas, šiuo metu gyvenantis JAV, atsiuntė teigiamą atsiliepimą apie atliktą tokio pobūdžio tyrimą. Su juo užmegzti ryšį padėjo Gary LYASCH, Kalifornijos universiteto (San Diegas) administratorius.
Norime pasidžiaugti, kad iškilus klausimams mus konsultavo:
Vasilijus SAFRONOVAS, Klaipėdos universiteto profesorius, - padėjo iššifruoti Pirmojo pasaulinio karo rodmenis;
Turmanto Žydų šeimų nuotraukų įrašus iš jidiš kalbos Josif ROČKO, Daugpilio ir Latgalijos Žydų muziejaus direktoriaus, dėka vertė Rygos rabinas Mordechaj GLAZMAN.
Rasta nuotrauka, kurios kitoje pusėje buvo parašyta Z.SURDEKO, Turmont, paskatino ieškoti informacijos apie fotografą. Taip pavyko susipažinti su jo anūku Bogdan ŽUREK. Jis Lenkijos nusipelnęs visuomeninis veikėjas, žurnalistas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje, trijų Lenkijos ordinų kavalierius – dalyvavęs Solidarnosc, kuri kovojo už Lenkijos nepriklausomybę, veikloje.
Turmanto gyventojai turėjo nuotraukų, kuriose užfiksuoti uniformuoti asmenys. Jas padėjo šifruoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus Edukacijos skyriaus muziejininkas Mindaugas TAMOŠIŪNAS.
NUOŠIRDŽIAUSIAI DĖKOJAME Zarasų rajono savivaldybės merui Nikolajui GUSEVUI ir visai 2015-2019 m. Zarasų rajono savivaldybės tarybai, kad leidinys buvo finansuotas iš savivaldybės lėšų.
Už išsaugotą atmintį dėkojame ir lenkiamės: Mykolui NASEVIČIUI, Janinai ANDRIJAUSKIENEI, Pavelui BOČEKOVUI, Fevronijai ir Valentinui BOGOMOLNIKOVAMS, Danutei CHAŽEVSKAJAI, Darjai ČERNOVAI, Charlampij ČERNOV, Michail DROZDOV, Kondratij DUBOVSKIJ, Terentij DUBOVSKIJ, Anton GORBUNOV, Marijai IGNATJEVAI, Tatjanai JERMOLAJEVAI, Jan KRAVCEVIČ, Nadeždai LUKJANČENKOVAI, Nataljai MAKAROVAI, Genovaitei PECNARAITEI, Aleksej PIVRIK, Lavrentij PIVRIK, Aleksandrai POPOVAI, Anai ROMANOVSKAJAI, Matrionai ir Mečislovui RUSECKIAMS, Zofijai ir Kazimir RUDZINSKIAMS, Galinai SOROKO, Viktorijai VASILEVSKAJAI, Zofijai ZUBKOVAI, Reginai ŽVIRELO.

Turmanto augimas prasidėjo Michailui Nasevičiui įsigijus Turmanto dvaro dalį – jis išnuomodavo žemę žmonėms, leisdamas joje statytis gyvenamąjį namą ir tvartą. Tai skatino gyventojus kurtis – Turmantas ėmė plėstis.
Turmanto stotis atidaryta 1862 m. Šalia geležinkelio pastatyti gyvenamieji namai – bendrabučiai, skirti darbininkams. Pirmasis pavadinimas geležinkelio stoties Turmante – Novo Aleksandrovsk. Kadangi sutapo su Novo Aleksandrovsk – senuoju Zarasų pavadinimu (1836–1918 metais), jis pakeistas į Turmont. Tai buvo maža teritorija dešinėje pusėje. Žemės plotas, esantis kairėje pusėje nuo geležinkelio stoties, buvo vadinamas Šlyninka. Čia ir pradėjo kurtis Turmanto gyvenvietė, vėliau išaugusi į miestelį.
1914 metais daugumai Turmanto gyventojų geležinkelio linija suteikė galimybę pasitraukti į Sankt Peterburgą. Ten jie įsidarbindavo įvairiose vietose.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Turmante ir jo apylinkėse nuvilnijo Rytų fronto linija. Čia buvo išdėstyti Kaizerinės Vokietijos svarbūs kariniai betoniniai objektai: apkasai, bunkeriai, kapinės, požeminė karo ligoninė. Laikui bėgant, vietiniai gyventojai šiuos karo objektus naudojo savo reikmėms: įsirengdavo rūsius, sandėlius..
Pirmojo pasaulinio karo nuotraukose nurodyti vokiečių kariuomenės dalinių, stovėjusių Turmante, rodmenys. Čia dislokavosi pėstininkų divizija, (tai stambus kariuomenės vienetas, dalyvavęs Rytų fronte). 1915 metais nuo rugsėjo mėnesį šios divizijos daliniai kovėsi šalia Turmanto.
Turmanto gyventojai pavyko išsaugoti savo Tėvo, dalyvavusio Lietuvos Nepriklausomybės kovose, – liudijimą, išduotą 1922 m.
Turmanto gyventojų giminaičiai dalyvavo Lietuvos karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulke.
Asmeniniame archyve Turmanto gyventojos nuotraukoje (1935 m.) užfiksuotas Vadas kapitonas Dominykas Jėčys, pokario metais tapęs partizanų vadu (slapyvardis Ąžuolinis),
Lenkų valdymo laikais Turmanto ruožas priklausė 2 kompanijai KOP MIEŽANY. Ši prižiūrėjo pasienio kontrolės punktą, vadinamą Strażnica KOP „Turmont“. Visą pasienio ruožo veiklą Vilniaus krašte vykdė pėstininkų 6 Brigada KOP „WILNO“, suformuota 1926 metais.
Turmantas buvo prijungtas prie Smalvų valsčiaus administracinio centro (Turmanto – Vojevodstvo Vilenski povet Braslawski volost gmino Smolwenska), kurio vadovas tapo Budrevič.
1920–1939 m. susiformavo Turmanto miestelio dabartinis vaizdas, išlikęs iki šių dienų. Pastatyta daug administracinių įstaigų ir gyvenamųjų namų
1936 m. birželio 2 d. laikraštyje „Dziennik Bialostocki“ rašoma, kad statybos pradėtos 1930 metais, joms skirta 12 000 zlotų, darbams – 5 000 zlotų. 52 geležinkeliečiai – darbininkai, „Ognisko KPW“ nariai, vadovaujami B. Kobus, pradėjo Turmanto kultūros namų statybas. 1932 m. projektas įgyvendintas – klubas pastatytas ir pavadintas Pilsudskio garbei. Saviveiklai ėmė vadovauti B. Kobus.
Turmante pradėjo veikti šešiametė II pakopos mokykla lenkų dėstomąja kalba. Vietinis gyventojas akcentavo, jog keturmetę mokyklą jo motina lankė iki 1926 m., tačiau baigimo dokumentai neišlikę. Rastas 1926–1927 mokslo metų 3 klasių baigimo pažymėjimas patvirtina, jog mokykla gyvavo iki 1926 metų. Tų metų nuotraukoje mokyklos vadovė – Irena Burkacka, o aplink 43 mokiniai.
Vienas aktyviausių – talentingas muzikos mokytojas Mečislav Beinar, kilęs iš vietinių valstiečių. Mokykloje įkūrė jaunųjų Zuchų (jaunesnio amžiaus mokinių) ir Harcerių (vyresnio amžiaus mokinių) organizacijas. Jos tarp vaikų buvo populiarios ir propagavo meilę Dievui, Tėvynei. Nariai turėjo uniformas su skiriamaisiais ženklais.
1943 metų testamento nuorašas liudija, kad Michal Nosevič – bažnyčios fundatorius, 1934 metais sudarytu testamentu Vilniaus Vyskupijai palieka Turmanto miestelio centre esančius du žemės sklypus, kuriuose 1928 metais pastatyta bažnyčia ir klebonija, ir namelis, nupirktas Bažnytiniam komitetui.
Minint krikščionybės jubiliejų, specialioji Vatikano komisija sudarė XX amžiaus 12 000 asmenų tikėjimo kankinių sąrašą, tarp kurių - pirmasis Turmanto kunigas Jonas Naumovičius.
2007 m. birželio 6 d. Turmanto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statinių kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Tarpukaryje Turmanto vietovėse gyvenę sentikiai savo maldos namų neturėjo, važiuodavo į Dūkštą (Ignalinos r.) arba kviesdavosi dvasininką atlikti religinių apeigų. Apie 1935 metus bendruomenė pradėjo diskutuoti, kur statyti maldos namus: buvo pateikti du pasiūlymai dėl žemės. Kadangi Sventickių žemė buvo 3–4 km nuo Turmanto, o Ivanovų žemė centre, savo sklypą pasiūlė Mark Onufrijev. Pasirinktas trečiasis variantas.
1935 metais maldos namams buvo paruošti pamatai, kuriuose užfiksuota statybų pradžia – 1935 m.
Tarpukaryje egzistavo žydų religinė bendruomenė. Zarasų gatvėje buvo sinagoga, į kurią eidavo melstis religingi žydai. Kadangi šeštadieniais jie švęsdavo Šabą, vietinių vaikų prašydavo uždegti žvakes. Prie sinagogos veikė Cheder – mokykla, kurioje mokėsi tik žydų berniukai, jie gaudavo tikėjimo pradmenis ir mokėsi skaityti Torą.
Išsaugotame 1927 metų dokumente – žemės sklypą įsigijo Nikodemas Čepelė. Jame vėliau pastatė namą, kuriame tarpukaryje įsikūrė dabartinis Zarasų pašto Turmanto skyrius. Dėl istorinių aplinkybių N. Čepelė pasitraukė į Lenkiją.
Archyve rasti dokumentai liudija, kad Turmante po Antrojo pasaulinio karo veikė ambulatorija Stoties gatvėje, dabartiniame gyvenamajame name, čia iki karo ir karo metu veikė nacistinės valdžios muitinės policija, nes ambulatorijos dokumentų kitoje pusėje yra išvardinti draudimo, pristatymo, siuntimo, išvežimo mokesčiai vokiečių okupacine valiuta – reichsmarkėmis. Po karo medicinos dokumentai buvo rašomi ranka rusų kalba.
Po karo į Turmantą iš įvairių Lietuvos ir SSRS vietovių valdžios buvo atkeldinti žmonės į paliktus tuščius išvažiavusių lenkų ir nužudytų žydų namus.
1945–1946 metais Turmante gyveno 91 šeima (namų ūkis) – 338 gyventojai.
Traukdamiesi nacistai susprogdino geležinkelio atkarpos Turmantas –Dūkštas bėgius, Sprogdinimai buvo labai stiprūs – todėl gyventi šalia darėsi pavojinga. Daugelis vietinių gyventojų nusprendė palikti savo namus ir pasitraukti į atokesnes vietas, slėpdami vertingiausius daiktus. Pivrik šeima užkasė duobėj ką tik iškeptą duoną, miltus ir grūdus; Marijos Ignatjevos tėvai bandė pelkėje paslėpti arklius, tačiau veltui – vokiečiai, suradę juos, pasisavino, palikdami savuosius: netinkamus žemės ūkio darbams – sunkiai sužeistus, negalinčius paeiti. Grįžę namus rado suniokotus – viskas apversta. Ypatingai apmaudu, kad neberado palikto gražaus gramofono, sulaužyto bufeto. Nebeliko nieko, kas galėjo maloniais prisiminimais paglostyti širdį – atminčiai nebeliko nė vieno sesers piešinio, saugotų mokyklinių dokumentų. Viskas, kas liudijo tvarkingos šeimos gyvenimą, buvo sudraskyta, išniekinta.
Turmanto gyventojai prisimena čia gyvenusių žydų vardus: Liudininkė pasakojo, kaip miestelio centre važiavo sunkvežimis, prikrautas daug nužudytų žydų kūnų. Nors mama suskubo uždengti ranka akis, kad mergaitė nematytų tokių baisumų, tačiau iš mašinos varvantis kraujas šokiravo vaiką – tas kraupus vaizdas liko atmintyje visam gyvenimui.
Mokėjimų dokumentuose randama daug vertingos informacijos, leidžiančios susikurti miestelio vaizdą: egzistuojančių įstaigų pavadinimus, pavardes, gyvenimo detales.

Mes padėjome Turmanto istorijos pamatus: sužinojome daug, tačiau liko dar neatskleistų faktų, todėl norime paraginti visuomenę prisidėti - įamžinti, fiksuoti, rinkti medžiagą DABAR – kol žmonių atmintis dar gyva.

Giedrė Mičiūnienė
Natalija Oginskienė

· Administratorius · 2019-04-30 Spausdinti

© 2015 Turmanto pagrindinė mokykla. Savivaldybės biudžetinė įstaiga, Tilžės g. 21, Turmantas, LT-32203, tel./faks. (8-385) 58 332 el.p.: turmanto.mokykla@gmail.com Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 190206296
Sprendimas Gintauto Antanavičiaus

Powered by PHP-Fusion Copyright © 2019 PHP-Fusion Inc
Released as free software without warranties under GNU Affero GPL v3